Komarų dvaro istorija

Komaras Zabožinskis dokumentuose minimas nuo 1481 m., kai paveldėjęs didelį palikimą įsikūrė Padniestrėje, vietovę pavadinęs Komarogradu.

Vėliau Komaro Zabožinskio Vladimiro sūnus Motiejus – Karališkasis dvariškis, pasiėmęs savo dalį, išsikėlė į Lietuvą. Tiksli data nėra žinoma, tačiau rašoma, kad Motiejaus proanūkis Jeronimas 1661 m. buvo seimo deputatu, o vėliau dirbo teisėju.

Sekančių kartų palikuonis Mykolas Komaras, Vandeno vaiskis jau 1654 m. įsikūrė Palėvenės dvare (tuometinėje Ukmergės apskrityje). Po Mykolo Komaro mirties našlė Kotryna Komarienė 1703m. Palėvenės dvarą užrašė savo sūnums Andriui ir Mikalojui Komarams.

1708 m. broliai Mikalojus Komaras – Ukmergės ir Upytės pav. Kardininkas ir Andrius Komaras – Bernatonių seniūnas surašė raštą, kuriuo pasidalino Palėvenės dvarą į dvi lygias dalis. Į lygias dalis buvo padalinta dvaro ariama ir neariama žemė, miškas, pievos, valstiečių gyvenvietės ir dvarui priklausę Žižmariškio, Radžiūnų, Padvarininkų, Ožkinių, Maugarų, Gorupės, Slabados kaimai. Pačia sodyba buvo nutarta naudotis bendrai. Dvaro sodyboje tuo metu stovėjo rezidentiniai gyvenamieji pastatai, bravoras su pirtimi, tvartas, javų džiovykla, kluonas, šieno daržinės. Sodybą supo sodai.

Komarai toliau plėtė dvarą. Pirkdami naujas žemes. Kai kurias žemes jie valdė užstato teisėmis. Mikalojus Komaras užstato teisėmis valdė taip pat Palėvenės vardu vadinamą dvarą, buvusį Upytės paviete ir priklausiusį Baikauskui – Mstislavlio iždininkui.

Žemutinės Palėvenės dvarą iki pat mirties (1732 m.) valdė Andrius Komaras. Mirus Andriui Komarui, visą turtą ėmė valdyti brolis Mikolajus Komaras – Ukmergės pavieto kardininkas.

Mikolajus Komaras buvo vedęs Teresę Sakalauskaitę ir su ja turėjo sūnus Ignotą ir Antaną bei tris dukras – Ievą, Konstanciją ir Kotryną.

1740 m. Mikalojus Komaras surašė testamentą, kuriuo dukroms užrašė pinigus, o sūnums-nejudamą turtą.
Po nejudamo turto dalybų 1743 m. tarp brolių Ignaco ir Antano Komarų, Žemutinės Palėvenės dvaras su Aukštutine Palėvene atiteko Antanui Komarui.

Antanas Komaras – Ukmergės pavieto Kardininkas buvo vedęs I.Stankevičiūtę, o po jos mirties vedė Sofiją Korf. 1798 m. Sofija Komarienė jau buvo našlė ir valdė Palėvenės dvarą. Vėliau šiomis teisėmis naudojosi jos sūnus Jurgis Komaras – Ukmergės pavieto ribų teismo teisėjas.

Rūmus supo 2 ha ploto angliško stiliaus parkas pasižymėjęs labai senais ir įvairiais medžiais.

1859 m. Komaro dvare veikė vandens malūnas ir spirito varykla. Palėvenės dvare žemės ūkis XIX a. pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai. Dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų, tarp jų ir garines kuliamąsias.

Bohdan Komar

XIX a. pab. – XX a. pr. Palėvenės dvaras priklausė Mykolo Komaro broliui Jurgiui Komarui. 1912 m. po jo mirties Palėvenės dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Komarui (1884 m. – 1962 m.) – paskutiniam šio dvaro savininkui. Tuo metu dvaras susidėjo iš Žemutinės Palėvenės, Dembiškio vienkiemio, taip pat dvarui priklausė žemės sklypai Ožkinių kaime bei Palėvenės miestelyje.

Komarai buvo mecenatai – rėmė bažnyčių statybas. Vokiečių okupacijos metais 1915 – 1918 m.m. Žemutinės Palėvenės dvare veikė Petro Mačiulio suorganizuota vargo mokykla.

Tarpukario laikotarpyje Palėvenės dvare vystoma intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuo metu gyveno 130 žmonių, dvare dirbo daug samdomų darbininkų.

Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona Marija Rostropovič (herbo Bogorya) mirė 1910 m. Marijos motina Marija Habich Garglinovič ir tėvas Vladislavas Henrikas Rostropovičius gyveno Minske (Baltarusija) Sviencickiams priklausiusiame name (gatvė Policeiskaja).

Antrą kartą Bogdanas vedė Kseniją Katalymovą (1893 – 1983 m. m.) Piotro Ivanovičiaus Katalymovo (Vilniaus universiteto ūkvedžio) ir Emilijos Grigorjevnos Šaidickajos dukrą. Ksenijos senelis Grigorijus Šaidickis tuo metu buvo gerai žinomas Maskvoje advokatas.

Bogdanas Komaras buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio technikos mokyklą ir Krokuvos Jogailos Universiteto agronomijos fakultetą. Be lenkų, rusų ir lietuvių, mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas.

Ksenija ir Bogdanas užaugino dvi dukras Ireną ir Mariją bei įdukrą Jadvygą. Kaip pasakojo teta Irena, gyvenanti Lenkijoje, Palėvenės dvare nuolat buvo pilna svečių. Bendros medžioklės, įvairios šventės čia sutraukdavo daug giminų ir draugų. Buvo laikomasi tradicijų. Jubiliejinių ar šiaip iškilmingų pobuvių metu vyrai vilkėdavo frakus. Baltos pirštinės, balti šalikai bei cilinderiai buvo privalomu akcentu. Moterims — ilgos balinės suknelės, iki alkūnių baltos be pirštelių pirštinaitės (kad matytūsi pirštus puošiantys žiedai). Grodavo orkestras. Ryškesnių švenčių metu atskiros vaišės ir muzika buvo ir dvaro tarnams. Dažnų vaišių metu Bogdanas skaitydavo savo sukurtas eiles.

Mylimiausias Bogdano laisvalaikio praleidimas buvo medžioklė. Jam talkino mylimi šunys „Peteris“ ir „Falia“. Būnant namuose nuolat ant peties tupėdavo beždžionėlė „Liata“. Daug keliavo po užsienio šalis. Ir dabar tebežaliuoja jo atvežtas iš Kurilų salų retas Lietuvoje kurilinis maumedis.

1940 m. sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa kas vertinga buvo išgrobta, niokojama tai kas buvo kuriama šimtmečius. Bogdanas Komaras dar kurį laiką gyveno malūnininko namelyje, dažną naktį slapstėsi pas kaimynus. Vėliau — vežamas į Sibirą, būdamas ryžtingas, tamsiu paros metu, ties Čeliabinsku, iššoko iš traukinio ir po kurio laiko grįžo į Lietuvą.

Dvaras smarkiai nukentėjo antrojo pasaulinio karo metais, kuomet vokiečiai, norėdami sunaikinti čia įsikūrusį sovietų armijos dalinį, numetė bombą.

Prabėgo 50 sovietmečio metų. Palėvenė… jos tarsi nėra. Aplinkiniams ir svečiams tai tik Palėvenė su ant kalvos barokine bažnyčia, buvusiu domininkonų vienuolynu ir apie ją išaugusiu miesteliu. Keista, kad skaičiuojantis 400metų Komarų giminės lizdas Lietuvoje, viena seniausių vietovių Kupiškio rajone, tarsi išnyko. Ar ne keista, kad dvaras net nepaminėtas prieš keletą metų išleistoje kolektyvinėje monografijoje apie Kupiškio kraštą? Nieko čia keisto. Iki tampant Komarų dvaro paveldėtoja teko pabuvoti ne vienoje įstaigoje. Praėjusi tuos kelius, galiu drąsiai pasakyti, kad apie tų laikų aristokratiją nenori girdėti tie, kurie nepatenkinti dabartimi, kreipia žvilgsnį į praeitį. Juk būtent jie manė esą reikšmingesni nei tie, kurie širdimi mylėjo tėvynę Lietuvą, gyveno ir kūrė galvodami apie būsimas kartas. „Paulionka“ – taip sovietmečiu praminta (nuo anapus Lėvens buvusios karčiamos ir žodžio „pohuliat – paūlioti“) ir lyg šiolei pažymėta ši istorinė vieta.

Dvaro pastatai, plačiai išsimėtę slėnyje — architektūros paminklas. Šalia arklidžių su unikaliom dolomito kolonom — vienintelis Kupiškio rajone geologinis paminklas — dolomitų atodanga. Parke tvorele aptvertas siūruoja vienas iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių — gamtos paminklas. Šalia jo — šimtametės liepos, beržai, ošia kanadiniai klevai, Sibiro maumedis, eglės, pušys, baltosios tuopos.

Anapus upės gyveno kaimynai artimesni už giminę. Tai Monika ir Adolfas Vapšiai — žmonės, išsaugoję Bogdano Komaro archyvą. Palikdamas Palėvenę, senelis lagaminėlį su dokumentais paliko saugoti Monikai ir Adolfui Vapšiams, o jie vėliau man sugrąžino. Tai neįkainojama vertybė mūsų šeimai. Čia dalis senelio dienoraščio. Jame 1940 – 1941 metų skriaudos ir išgyvenimai. Čia Komarų giminės Raguvėlės kapinaitėse esančių kapaviečių planas, čia ir genealoginis medis, kuriame septyniolikos giminės kartų, čia ir 1915 m. dvaro turto aprašas — aktas, čia ir bajorystę patvirtinantys dokumentai, čia ir miško, taip gražiai parku pavadinto, aprašas, čia ir giminių, drugų laiškai, draudimo sutartys, kvitai, čekiai, vekseliai, turto padalijimo vaikams dokumentai popieriuje su vandens ženklais, čia ir vandens malūno visos įrangos brėžiniai, net Bogdano numylėtinių medžioklinių kurtų pasai ir kt.

Mamos Marijos Komaraitės išsaugotas šeimos albumas tai lyg gidas po Palėvenę. Čia tuometinio dvaro, jo savininkų, giminių ir draugų nuotraukos. Didelė kolekcija atvirukų. Prieškariniai atvirukai unikalūs atlikimo technika. Šiame albume ir 1930 – 1935 metų gražuolių nuotraukos – atvirukai. Tarp anų laikų mis’ių — Europos šalių grožio konkursų nugalėtojos. Daug retro laikų aktorių nuotaukų, šventinių atvirukų, senojo Panevėžio, Kėdainių, Peterburgo ir kitų miestų atvaizdai.

Ir nesvarbu, kad grįžo tik Palėvenės dvaro griuvėsiai, išgrobti dolomitai, trihektarininkams išdalinta dalis paminklosauginės zonos. Svarbiausia tai, kad grįžo, grįžo nespėjus įgivendinti „pasidovanojimo“ projekto. Palėvenė — man ir mano vaikams, anūkėms — šventa Tėvų, Senelių, Prosenelių gimtinė. Relikvija, kurios linkėčiau kiekvienam. Dvidešimt keturis gražiausius savo gyvenimo metus atidaviau „Ekrano“ gamyklai, dabar sukuosi nuostabiame šio krašto kampelyje — Palėvenėje. Šalia manęs visada suprantantis ir paremiantis vyras, dukra Inesa, sūnūs Egidijus ir Mindaugas bei jų šeimos. Išlaisvinome Palėvenę nuo penkiasdešimtmečių erškėtrožių, dilgėlių ir kiečių sąvašynų, tvarkomas parkas. Pirmykščiu grožiu nušvito liepų alėja, baltakamienių beržų giraitė. Vasarą akį džiugina pievų ir darželio gėlės. Savo darbštumu užkrečia dūzgenčios bitės, nešančios medų mums ir visada laukiamam svečiui. Nepakartojamą melodiją ošia šimtamečiai medžiai, nuo aušros ligi sutemos suokia lakštingalos, be atodūsio dirba sanitarai – geniai, šalia įsikūrusios išdidžios pilkosios gervės, naktimis budi ūkaujantys apuokai, o ant rūmų bokštų jau daugelį metų susukę lizdą kiekvieną pavasarį atskrenda gražuoliai gandrai. Neišsakomą džiaugsmą išgyvename čia dirbdami ir ilsėdamiesi. Kiekviename kampelyje lyg jaučiu protėvių dvasią, lyg girdžiu Jų priesaką būti čia, dirbti, kurti, tęsti, saugoti.

Ir taip norisi, kad Jie išgirstų mus – „mes čia, mes išsaugosime Palėvenę, tebūnie Jūsų poilsis ramus“!

— Nijolė – Marija Milaknienė